Miestai ir žmonės

Mūsų lėktuvas iš Rygos vėlavo 2,5 valandos, todėl planuoto pasivaikščiojimo po Bergeną teko atsisakyti - džiaugėmės apskritai spėję į laivą. Bergeną, išgirtą visų turistinių vadovų kaip „visko pradžią ir pabaigą Norvegijoje“, matėm tik pro taksi langą. Na ką gi, teks atvažiuoti dar kartą – labai norėjau pamatyti senuosius spalvotus medinius namus Bryggen‘o prieplaukoje.

Po keleto kelione jūra dienų priplaukiame Trondheimą – pirmąją Norvegijos sostinę, anksčiau vadintą Nidaros. Šiandien apie tai primena įspūdinga XI a. gotikinė bažnyčia, Nidaros katedra. Trondheimas buvo ne tik svarbiausias administracinis, bet ir dvasinis, religinis Norvegijos centras iki pat Reformacijos, čia buvo įsikūrusi arkivyskupija, o pati katedra buvo tapusi piligrimų traukos centru.

Be katedros, miestas įžymus savo Muzikos istorijos muziejumi, kurį įkūrė Viktorija Bachke, rusų imigrantė menininkė, pabėgusi į Norvegiją nuo Rusijos revoliucijos ir surinkusi įspūdingą muzikos instrumentų kolekciją iš viso pasaulio. Mums neužtenka laiko viskam, nes laivas stovi tik porą valandų, todėl pasivaikščiojame po miestelį, apžiūrime katedrą, turgaus aikštėje nusiperkam gigantiškų norvegiškų braškių ir grįžtame į laivą. Beje, apie braškes.

Ankstesnės ekskursijos po Geirangeno apylinkes metu matėm didžiulius braškių laukus; mano jau minėta gidė pasakojo, kad skinti jų atvažiuoja Rytų Europiečiai, net profesoriai. Bet taip buvo anksčiau, dabar profesorių- braškių rinkėjų jau nepasitaiko. O braškės, užaugusios kalnų slėniuose, tikrai nepaprastai skanios – sultingos, gaivios, didelės.

Nuo Bergeno jau nutolome apie 600 km į šiaurę; kitas sustojimas – Rørvik‘o miestelis, bet čia, kaip jau minėjau, laivas stovi tik 15 minučių. Liepos 18 rytą kertame 66 paralelę – tai reiškia, kad atsidūrėme už Poliarinio rato. Visi gauname gražiai atspausdintus poliarinius sertifikatus, pasirašytus laivo kapitono.

Aplinkui vis dar labai gražu, bet jau kitaip – medžių nebėra, tik uolos ir samanos. Saulė taip pat nebenusileidžia per naktį – mes tai vadiname poliarine diena, kai saulė šviečia per naktį vasarą ir poliarine naktimi, kai ji visai nepasirodo žiemą. Čia tas pats reiškinys vadinamas Midnight sun– vidurnakčio saule.

Kai kurie žmonės specialiai renkasi šią kelionę, kad pamatytų saulę vidurnaktį. Jau anksčiau kelionės metu atkreipiau dėmesį į vieną moterį, kuri, nepaisant savo labai garbaus amžiaus (manau, gerokai virš 80), atrodė labai gražiai: visada stilingai susišukavusi, apranga suderinta nuo kojinaičių iki auskariukų, pasiramsčiuodama dailia spalvota lazdele – na tikra anglų ledi. Vienų priešpiečių metu buvome pasodinti prie jos stalelio.

Susipažinome, pasirodo, tikrai ponia iš Londono, dabar gyvena Anglijos pietuose, „kur mažiau triukšmo ir alaso“. Ir apskritai, šis pasaulis, jos nuomone, ritasi nežinia kurJ) Viskas buvę kitaip jos jaunystės laikais (kur mums tai girdėta?:)) ir t.t. – tyliai murma, gurkšnodama atšaldytą rožinį vyną ponia. Įsikalbame, pasirodo, keliaujanti su kompanione, kuri jai padeda tvarkytis. Labai norėjusi pamatyti vidurnakčio saulę, nes prieš keletą mėnesių jai diagnozavo neoperuojamą piktybinį naviką.

Gydytojai davė vilties dar keliems mėnesiams, tai ji nutarusi juos kuo geriau išnaudoti ir nusipirkusi šią kelionę. Pasakoja tai ramiu balsu, giedru veidu. Įsivaizduojate statistinį lietuvį tokioje situacijoje? Aš įsivaizduoju – dejonės, depresija, etc. O čia prašau – šukuosena, manikiūras ir... vidurnakčio saulė, sugalvok tu man!

Aš tos vidurnakčio saulės prisižiūrėjau vaikystėje, kai gyvenome visai šalia poliarinio rato Intoje. Atsimenu tik, kad mama aklinai užtraukdavo užuolaidas, kad galėtume užmigti. Žiemą, aišku, būdavo niūroka be saulės, bet kompensuodavo kiti malonumai, pvz., kelių metrų aukščio sniego kalnai, nuo kurių gali leistis rogutėmis tol, kol rankų ir kojų nebejauti nuo šalčio, o panosėje sukietėjęs ledas neleidžia išsižiotiJ)

Tada parvelki rogutes namo, kur kūrenasi pečius, o toliau jau ne tavo rūpestis – tėvai nurengia, atitirpdina, pavalgydina ir paguldo miegoti. Užmigdama tik spėji pagalvoti, kad gerai būtų, jei ir rytoj šaltis vėl nukristų žemiau -40C ir nereikėtų eiti į mokykląJ)

Tai va, įsisiūbavau aš čia su ta vidurnakčio saule, nuklydau į vaikystės prisiminimus, matyt, senstuJ Nieko, plaukiam toliau į šiaurę, apie Bodø jau rašiau, praplaukiame su trumpais sustojimais Stamsundą (kertame nemažą gabalą atvira jūra, supa, šiek tiek pykina, bet ne tiek, kad vyno nesinorėtųJ), Svolverį, Sortlandą, Risøyhamną, Finnsnes (jaučiat norvegišką dvasią?) ir pagaliau ilgesnis sustojimas Tromsø, arktinėje Norvegijos sostinėje, vadinamoje Šiaurės ParyžiumiJ

Čia gyvena apie 64000 žmonių (beje, 42000 jų prenumeruoja vieną iš dviejų vietos laikraščių). Iš čia tiesioginis išėjimas į Arkties vandenyną. Tromsøy, pirmąją gyvenvietę, su žemynine dalimi jungia daugiau nei kilometro ilgio tiltas, tačiau transporto srautas toks didelis, kad teko iškasti tunelį po vandeniu.

Lyja, +8C, todėl leidžiamės į ekskursiją autobusu. Važinėjame po miestą ir apylinkes apie porą valandų, gidas - šaunus berniokas, nepriekaištinga anglų kalba, pažeria daugybę faktų ir skaičių, įterpdamas visokių linksmų istorijų, kaip ir daugelis gidų. Tai va, Tromsø turi viską, bet labiausiai didžiuojasi savo universitetu – nedaug jų yra už Poliarinio rato, kaip žinia (4000 studentų, pridėjus 13000 moksleivių – visai neblogas vaizdelis).

Gidas juokauja, kad be kitų fakultetų, tokių kaip Samių (tie patys lapiai Suomijoje, tie patys komiai Rusijoje) studijų, čia yra Žuvų ligų fakultetas – kažin, kaip jie gydo tas žuvytes?

Kalbant apie žuvis, tai jos čia apskritai labai svarbios: nepažeidiant ekologinės pusiausvyros, čia žvejojami banginiai, ruoniai, jūrų vėpliai ir kitokie egzotiški padarai. Špitzbergeno salos apylinkėse besiveisiantys, jie davė pradžią prekybiniams ir laivybos ryšiams atsirasti su Rusija, Britanija, Olandija ir Vokietija. Šių šalių laivai – dažni svečiai Tromsø uoste.

Iš čia prasidėjo ir garsios Arktinės ekspedicijos – Hansenas, Amundsenas ir Andrée (aha, gailitės dabar, kad nesimokėt geografijos mokyklojeJ) iš čia pradėjo savo keliones. 1928 m. Amundsenas pakilo nedidėliu lėktuvėliu iš Tromsø gelbėti savo italo bendražygio (ir varžovo) Užberto Nobile. Pastarasis sugrįžo, Amundsenas žuvo. Jam pastatytas gražus paminklas prieplaukoje.

Miestas beveik nenukentėjo nuo karų (kas norės kariauti tokiame šaltyje?), 1944m. čia buvo nuskandintas vokiečių karinis laivas Tirpitz ir tiek. Šiaip jau karo metu, 1940 m. gegužę, Tromsø buvo tapusi tikrąją Norvegijos sostine, kai karalius ir vyriausybė evakavosi čia iš Norvegijos pietų, kur vokiečiai pralaužė norvegų pasipriešinimą.

Tačiau karališkoji šeima neilgai čia užtruko: birželio pradžioje teko bėgti toliau, šįkart į Angliją, o iš ten – dar toliau, nes sąjungininkai teikė pirmenybę kontinentinės Europos frontams, o karaliui, matyt, nelabai norėjosi atsidurti Hitlerio draugijoje (galima jį suprasti, ar ne?).

Tromsø bažnyčia, stovinti ant kalvos, išdidžiai save vadina Arktine katedra – modernus statinys, didžiausias Europoje stiklo vitražas (140 m2). Sako, architektas jo nebuvo numatęs, turėjo būti tiesiog langas, atveriantis nuostabią panoramą, bet pasirodė, kad vakarinių pamaldų metu saulė taip spigino tikintiesiems į veidus, kad jiems reikėdavo akinių nuo saulės, o tada kunigui nematant jie galėdavo ir nusnūsti.

Todėl buvo įdėtas vitražas. Architektas jį pamatė vieną kartą ir daugiau kojos nekėlė į šią bažnyčią. Nežinau, man tai patiko. Be bažnyčios apie valandą praleidome pramogų centre Polaria – įsimintinų formų pastatas, tiražuojamas ant visų atvirukų, bet viduje ne kažin kas, išskyrus akvariumą ir barzdotuosius ruonius (turėtų būti ūsuotieji, nes turi ūsus, o ne barzdas), kurie atlieka keletą triukų turistams pralinksminti.

Matyt, čia reikėtų paminėti ir dar vieną išskirtinai šiaurietišką reiškinį – šiaurės pašvaistę, aurora borealis, jei norite lotyniškaiJ) Vaikystėje irgi mačiau jų ne vieną ir ne dvi, šios kelionės metu – nematėm. Tai įelektrintos didelės energijos saulės dalelės, patekusios į žemės atmosferą Poliarinio rato (67˚N) srityje, matomos beveik kasnakt, ypač gražios žiemą – dažniausiai jos spindi gelsvai – žaliai, bet gali būti ir rausvai violetinės.

Jos kybo virš žemės 100 km aukštyje, keldamos susižavėjimą ir savotišką baimę. Šiaurės tautose yra daugybė prietarų, susijusių su šiaurės pašvaiste (kaip ir su troliaisJ) – pvz., negalima jai mojuoti ar šaukti. O aš jums kaip tik ir noriu pamojuoti, atsisveikindama iki kito karto.

Dar apie miestus ir žmones

Plaukiame tolyn į šiaurę. Peizažas darosi vis rūstesnis: uolos, vėjas ir lietus. Prisimenate, “žiema tuoj praeis, vėl pavasaris sugrįš, pavasaris sugrįš ir vėl”, - nenuostabu, kad Solveiga, laukdama Pero Giunto dainavo būtent apie pavasarį. Jei vasaros vidury čia niūroka, tai galima tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmonės žiemą už poliarinio rato.

Mano minėto Pero Giunto autorius Ibsenas visoje Norvegijoje didžiai gerbiamas (prisimenate jo “Lėlių namus” mūsų sovietmečio teatruose, gražus spektaklis), kaip ir muzikos jo dramai autorius Grygas, beje, gimęs Bergene. Ištraukos iš jo muzikos “Solveigos daina” ir “Anitros šokis” dažnai skambėdavo laive įvairiomis progomis, matyt, ir kiti Grygo kūriniai, kurių aš, deja neatpažinau.

Praplaukiame trumpai stabtelėdami Hammerfestą, Havøysund‘ą, Honnigsvågą. Pastarasis yra Šiaurės kyšulio (North Cape) sostinė, turinti apie 3000 gyventojų. Nuo čia iki Barenco jūros, kaip rusai sako, „ranka paduoti“J) Pavadinimą šiai vietovei sugalvojo anglų keliautojas Ričardas Chancellor, kuris 1553 m. tyrinėjo Šiaurės Sibirą, ieškodamas šiaurinio kelio į Indiją.

Vėliau čia nusidriekė jūros keliai anglų prekybai su Murmansko ir Archangelsko uostais iki tokio lygio, kad tapo nebeaišku, kam priklauso teisės į šią sritįJ. Šiaip ar taip, dabar čia nemažas uostas, per metus aptarnaujantis iki 5000 laivų, oro uostas – apie 20 000 keleivių (Jūratės žiniai, 1300 vietos gyventojų užsisako vietos laikraštį, jei kąJ). Paminėsiu dar kelis skaičius, jei jau pradėjau: kiekvieną pavasarį, Norvegijos karinis transportas perkelia iš čia apie 4000 šiaurės elnių per sąsiaurį į Magerøy salą į jų vasaros ganyklas.

Rudenį, kai elniams metas grįžti į savo žiemos ganyklas Karasjok‘o lygumose, suaugę gyvūnai ir jų prieauglis – jaunikliai, gimę gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, turi atgal perplaukti apie 2 km sąsiaurį. Tai bent krikštas mažiukams!

Autobusais važiuojame į Šiaurės kyšulio muziejų, įsikūrusį gana aukštai kalnuose. Ropščiamės lėtai, kelias siauras ir labai vingiuotas, žiema iš viso nepravažiuojamas. Mintyse pasišaipom iš bendrakeleivių prancūzų: jų nemeilė anglams ir perdėta meilė savo kalbai yra gerai visiems žinomi faktai. O čia kaip tyčia, iš 5 turistinių autobusų 4 skirti vokiečių turistams (sic!), o vienas - anglų/norvegų kalbomis kalbantiems.

Prancūzams siūloma prisijungti, kur jiems patogiau, t. y. prie vokiečių arba prie anglų – neįsivaizduojamas įžeidimas bet kuriuo atveju! Ta proga prisimenu dar vienus priešpiečius, per kuriuos buvome pasodinti prie vokiečių poros.

Aš kiek vėlavau, Hermaną radau jau sėdintį su jais, bet iš to, kaip susikaupęs jis valgė ir kaip visai nebendravo su šalia sėdinčiais žmonėmis supratau, kad jie, greičiausiai, vokiečiai. Olandai karo metu keletą metų gyveno vokiečių okupacijoje, ir nors vokiečiai jiems buvo žymiai malonesni nei, tarkim, baltarusiams ar ukrainiečiams, vien tas faktas, kad šalis buvo okupuota, o iš bado tekdavo valgyti virtus tulpių svogūnėlius, matyt, paliko tuo metu dešimtmečio berniuko galvoje neišdildomą įspūdį (kažin kaip jie elgtųsi su okupantais, išbuvusiais jų šalyje ne 5, o 50 metųJ).

Taigi valgome tylėdami, nesmagu kažkaip. Matau, kad vyriškio sugipsuota kairė ranka. Man šį pavasarį irgi teko susilaužyti kairį riešą (kai kas skaitančių šias eilutes buvo šio įvykio liudininkaiJ), taigi aš bandau juokauti, klausiu: „Boksas?“ – jis, juokdamasis atsako, „Ne, tenisas“. Hermanas tyli. Po pietų sako man: „Norėjau paklausti, ar ne nuo karo likę. Džiaukis, kad susilaikiau“. Džiaugiuosi.

Karas Šiaurės kyšulyje dar ne kartą minimas ir gido, ir pačiame muziejuje. Mat 1943 metais gruodžio 25 dieną čia vyko didelis jūrų mūšis, kurio metu buvo nuskandintas vokiečių karinis laivas „Scharnhorst“: iš beveik 2000 įgulos narių išsigelbėti pavyko vos 36.

Hitleris klaidingai manė, kad sąjungininkai išsilaipins ne kur kitur, o Norvegijoje, todėl vakarinę jos pakrantę ypač kruopščiai saugojo: jo povandeniai lavai nuskandino čia ne vieną ir ne du sąjungininkų laivus, kurie karavanais gabeno amuniciją ir maisto produktus iš JAV, Britanijos ir kitų šalių į Murmanską ir tą patį jau minėtą Archangelską. Muziejuje pateikti tikslūs skaičiai, kiek kiekviena šalis karo metais nugabeno Rusijai visokių gėrybių, gaila, kad neužsirašiau, nes tušinuką kaip tik buvau paskolinusi mūsų jau pažįstamai anglų ledi, nesinorėjo tuoj pat jo atsiiminėti, o fotoaparato baterija, kaip visada pačiu netinkamiausiu momentu, pasirodė išsikrovusi.

Bet patikėkit, skaičiai įspūdingi, o kiek dar nuskendoJ). Tai va, sąjungininkus ėmė erzinti Hitlerio įžūlumas, ir jie nutarė imtis griežtesnių veiksmų (pokalbiai ir įtikinėjimai, kad rusų žmonės neturi ko valgyti ir apsirengti, matyt, nedavė rezultatų). Nuskandino šį laivą ir dar keletą, o netrukus atidarė antrąjį frontą, ir visai ne Norvegijoje, po to Vokietijos lemtis tapo daugmaž aiški. Kadangi mūsų laive, kaip minėjau, buvo labai daug vokiečių, skaitydama apie laivo žūtį ir kitus Vokietijai nemalonius faktus, galvojau, kaip jie jaučiasi, visa tai skaitydami ir matydami aplinkinių reakciją. Nesame labai laiminga tauta, bet vokiečių vietoje tikrai būti nenorėčiau, o jūs?

Vienas italų keliautojas 1664 m. rašė: „Stoviu ant pasaulio krašto Šiaurės kyšulyje, šiauriausiame Finnmark‘o provincijos taške. Čia baigiasi pasaulis, čia baigiasi ir mano smalsumas, ir aš galiu grįžti namo patenkintas“ (p. 67; ši citata, kaip ir daugelis skaičių ir faktų, kurių neužsirašiau arba tiesiog pamiršau dėl jų gausybės, paimta iš Hurtigruten brošiūros The World‘s Most Beautiful Voyage, autorius Erling Storrusten, 2010 – tikiuosi, jis nepyksJ).

Šiandien kiekvienas mokinukas žino, kad žemė apvali, taigi ir pasaulio krašto nėra. Todėl mūsų laivas plaukia toliau, o mums vis dar smalsu!

Laikas, matyt, pakalbėti apie vietos gyventojus samius (nepainioti su suomiaisJ, galima painioti su Suomijos ir Švedijos lapiais Laplandijoje, gal net iš dalies su Rusijos komiais, kurių kalba taip pat priklauso finų-ugrų grupei ir kurie taip pat gyvena netoli nuo Kolos pusiasalio, mano gimtojoje IntojeJ). Samių Norvegijoje žymiai daugiau nei kaimyninėse šalyse, manoma, kad jų čia nuo 40 000 iki 60 000. Statistiškai tik 10% samių verčiasi elnininkyste ir gyvena klajoklišką gyvenimą, visi kiti gyvena kaip ir visi kiti norvegaiJ.

Norvegijos samiams priklauso 148 000 elnių (Erling Storrusten, 69:2010) (kažin, ar nuskendusieji per persikėlimą sąsiauriu įskaičiuojami?). Samiai turi savo kalbą, į kurią neseniai buvo išversta Biblija. Turi jie ir savo parlamentą. Samių kalba pripažįstama lygiai kaip ir norvegų, keletas savivaldybių Finnmark‘o regione turi samiškus pavadinimus. Tai tiek oficialių žinių. Vieną popietę lankėmės samių jurtoje, kad galėtume savo akimis pamatyti klajoklius elnių augintojus.

Jurta, aišku, komercinė, tikrovėje jos žymiai mažesnės ir skurdesnės (aišku, priklausomai nuo samio turtinės padėtiesJ). Čia jauna samių pora demonstravo mums viską nuo tautinių rūbų ir kūdikio lopšio iki specifinio samiško dainavimo būdo – be žodžių, tik pratisa melodija, palydima rankų mostų. Ir kam samiui žodžiai, kas jį išgirs bekraštėse platybėse! Iš kitos pusės, gal Norvegijoje ir išgirs, bet komių, artimų samių giminaičių, tankumas yra 2,4 kvadratiniame kilometre.

Apie samius daugiau nieko įdomesnio pasakyti negaliu: padainavo gražiai, pavaišino elnienos buljonu iš pačių pasigamintų indų – labai skanus, tarp kitko, palydėjo draugiškomis šypsenomis. Apie Komijos vietinius gyventojus nuo vaikystės žinau iš tėvelio draugo Broniaus Kielos eilėraščio apie Intą, kurio ištraukos negaliu nesusilaikyti nepacitavusi:

Žmonės, Komijoj gyvenę,

Buvo gan geros širdies.

Jei paklydęs užvažiuosi,

Kad ir šiaip sau į svečius,

Komiui brangiai tu kainuosi:

Geldoje nuplaus pečius,

Aprėdys švariai kaip poną

Ir prie stalo pasodins,

O kas svarbiausia, prie šalies

Paguldys tau savo žmoną.

Bet žmona jei nepatiks

Ir pernakt jos nemylėsi,

Vyras ant tavęs užpyks,

Vys į tundrą, kur padvėsi.

Nežinau, ar čia tiesa, nei samiai, nei mūsų gidas, nei kiti rašytiniai šaltiniai tokio papročio nemini. O gal tai tiesiog vieša paslaptisJ. Nemažai samių yra susiję santuokos ryšiais su norvegais, todėl ir tikslaus jų skaičiaus niekas nežino, kas ten nustatys, kokia dalimi jų palikuoniai vis dar samiai.

Dar keli trumpi sustojimai ir mes jau galutiniame savo uoste (mes išlipame, bet laivas plauks atgal ir ne visai tuo pačiu keliu) Kirkines pasienyje su Rusija. Anksčiau miestelis priklausė Rusijai, ir tai iš karto matyti, net nežinau iš ko: mažiau tvarkos, daugiau nenupjautos žolės, ne tokių išpuoselėtų pastatų.

Bet čia neužtrunkame, sėdame tiesiai į autobusus, kurie nuveža mus į oro uostą, o iš ten SAS malone po poros valandų skrydžio su užkandžiais atsiduriame Oslo. Karšta, saulėta, dar daugiau civilizacijos. Apsigyvename pačioje Oslo širdyje, Hotel Opera. Per gatvę – Oslo Operos teatras su savo naujuoju balto marmuro stogu-terasa, ant kurios gali užlipti ir žvalgytis po miestą. Taip ir padarau, išgeriu arbatos ant stogo, kaip koksai Karlsonas, paskambinu iš eilės abiems vaikams, ir gyvenimas atrodo labai gražus.

Apvažiuojame Oslo apžvalgine ekskursija autobusu, po to - taksi į Aker Brygge krantinę vakarieniauti. Čia daugybė pačių įvairiausių restoranų nuo MacDonald‘s iki aukščiausios klasės. Rekomenduoju, jautienos kepsnys viename geresniųjų - geresnis nei geriausiais laikais GranteJ. Iš ryto – atgal į Rygą, o iš ten - namo, į Šiaulius, pas jus, mano brangieji. Pasibaigė dar viena kelionė. Tegyvuoja kelionės! Ir, kaip pasakytų viena gera mano draugė: „Valio!”

Šaltinis ETAPLIUS