Karaliaus Haroldo laivu

Kelionę po Norvegijos fiordus organizavo mano draugas olandas, susitarėme tik dėl vietos ir laiko. Iš Olandijos daug kur keliauti labiau „apsimoka“, t. y. šiek tiek pigiau, nei iš Lietuvos, nes ten keliauja beveik visi 16 milijonų, tai kelialapiai pigesni.

Be to, ir pasirinkimas didesnis; esu tikra, kad kompanijos, su kuria keliavome, pavadinimas Hurtigruten nėra žinomas Lietuvos turizmo agentūroms. Šiaip ar taip, laive visos kelionės metu neteko sutikti nė vieno tautiečio. Hermanas sakė, kad keliausime pašto laivu po Norvegijos fiordus, užsukdami į visus pakelės miestelius ir kaimus, kur pristatomas paštas, todėl galėsim pamatyti tikrą provincijos gyvenimą, t.t. Tačiau jo žinios buvo ne visai tikslios: atvykę į kelionės pradžios vietą, į Bergeno uostą, pamatėm 7 aukštų motorinį laivą Kong Harald, talpinantį apie 700 žmonių.

Sustojimų sąrašas – įspūdingas: 36 uostai, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, rimtesnių sustojimų, per kuriuos galėjai išlipti į krantą buvo vos vienas kitas. Kiti trukdavo apie 15 minučių (nežiūrint to, per vieną tokių sustojimų Rovike sugebėjom vietos parduotuvėje nusipirkti megztą kepuraitę ir magnetą šaldytuvui) arba būdavo tarp vidurnakčio ir 6 valandos ryto.

Taigi tikros provincijos iš arti taip ir nepamatėm. Kelionė baigėsi pačiame šiauriausiame Norvegijos uoste Kirkenes‘o miestelyje. Iš ten laivas suka atgal ir, pasak tvarkaraščio, sustoja dar 32 vietose, tačiau, kaip ir kelionėje į priekį, daugumoje jų stovi 10-15 min., o ir laikas atitinkamai, pvz., 04.15 – 04.45 naktiesJ

Matyt, daug nepraradom, laivu keliaudami tik į vieną pusę: vaizdas pro langą būtų buvęs daugmaž tas pats, o pagrindines vietoves, „pažįstamas“ iš Wassmo „Dinos knygos“, pamatėm ir iš arčiau. Nežinau, kaip jums, bet man pavadinimai Bergenas, Tromsė, Trondheimas iš karto asocijuojasi su nepaprastos tvirtybės ekscentriška šios knygos heroje, jos kelionėmis laivais, gimdymu jūroje, aistringais meilės ryšiais, atšiauria gamta ir dar daugybe dalykų. Grįžusi būtinai dar kartą perskaitysiu Diną dar kartą, manau, kad dabar geriau suprasiu ir autorę, ir jos heroję.

Pradžioje maniau, kad rašysiu savo kelionės dienoraštį, kad pasakosiu tai, ką veikėm kiekvieną dieną. Paskui persigalvojau, nes kam įdomu žinoti, kad būtent vakar mes valgėm lašišą ar vaikštinėjom po Trondheimą. Juk daug svarbiau, ką galvojom vaikštinėdami, ką pastebėjom, ar ne? Todėl nusprendžiau rašyti tik šiaip įspūdžius, nebūtinai chronologine tvarka. Štai kad ir dabar, pavyzdžiui, Hermanas guli ant savo gulto, užtiesto vilnoniu škotišku pledu, ir skaito laikraštį, dūsaudamas ir kiek įsižeidęs, kad aš ne su juo bendrauju, o rašau kažką įsikniaubusi visą rytą. Nieko, bus dar laiko pabendrauti, o dabar laikas jums papasakoti daugiau apie laivą.

Kaip minėjau, maniau, kad tai bus nedidukas laivelis, gal net burlaivis, kaip praeitą vasarą Turkijoje, kur be trijų komandos narių buvome 12 keleivių iš įvairių šalių. Kartu prie stalo valgydavom tai, ką pagamindavo jaunas turkų vaikinukas, sunkiai įsivaizduojamas kaip tikras virėjas – toks jaunutis, plonas, vaikėzas tiesiog, bet maitino mus skaniu ir įvairiu maistu.

Tačiau mūsų laivas nepalyginamai didesnis, keleivių taip pat dešimtis kartų daugiau, o valgomajame vienu metu vakarieniauja apie 350 žmonių. Mes patenkame prie šešiaviečio stalo: be mudviejų dar Sue ir Deividas iš Anglijos, Oksfordo, ir Julie ir Merv‘as iš Australijos, Sidnėjaus. Pridėjus Olandiją ir Lietuvą susidaro labai tarptautinė draugija.

Gerai, kad sieja bendra kalba, būtų kebliau, jei sėdėtume su vokiečiais ar italais, kurių čia gausu. Kalbant apie tautybes, tai be norvegų čia daugiausia vokiečių, kiek mažiau – prancūzų, pasitaiko jau mano minėtų italų ir rusų; pastarieji laikosi nedidelėmis grupėmis, nekalba jokia užsienio kalba ir nuo pat ryto bare siurbčioja alų (čia dar suprantama) ir/arba degtinę (brrr, iš kur žmonėms tiek sveikatos?).

Vienos ekskursijos į krantą metu autobuse sutinku dvi kazaches – Zaure ir Akmaral, abi iš Alma-Atos, abi medicinos mokslų daktarės, viena - docentė, kita – profesorė, vaikų endokrinologės. Jos jaučiasi kiek nejaukiai, nes ne visada supranta, ką gidė pasakoja angliškai, tai aš turiu progos atgaivinti savo rusų kalbos žinias ir verčiu joms įdomesnes vietas. Susidraugaujam, nes jungia panašus amžius ir gyvenimo sovietijoje patirtis.

Aš jų klausinėju apie gyvenimą Kazachstane, jos manęs - apie Lietuvą. Vargšai kazachai, jiems Sovietų okupacija truko žymiai ilgiau, nuo pat 1918 m. Tai atsispindi ir jų rašto istorijoje: iki XXa. pradžios jie rašė arabiškais rašmenimis, po to buvo pereita prie lotyniškos abėcėlės, o su Sovietų okupacija ją pakeitė kirilica, kuri liko iki dabar.

Zaure senelė, kurios vardu yra pavadinta gatvė Alma-Atoje ir kuri yra turėjusi įvairiausių pareigų, tarp jų švietimo ministrės, perėjo visus šiuos etapus. Į gyvenimo pabaigą bijojo, kad vėl reikės grįžti prie arabiškų rašmenųL Dabar Kazachstane irgi viskas juda pirmyn, keičiasi, bet gal ne taip greitai, kaip norėtųsi. Akmaral sūnus studijuoja Anglijoje už valstybės prezidento Nazarbajevo įsteigtą stipendiją.

Norint ją gauti, reikia laimėti nemažą konkursą. Be to, tėvai turėjo užstatyti bankui savo butą, kad studentas po studijų grįžtų į gimtinę, kur turės atidirbti mažiausiai 5 metus. Pinigų akivaizdžiai ne per daugiausia, nes kai vakarienei siūloma užsisakyti po taurę vyno, mano naujosios pažįstamos atsisako šios nedidelės prabangos.

Kadangi man vienai gerti nepatogu, o vakarienė be vyno, anot Hermano, yra antri pusryčiai, aš nuperku joms po taurę, o kad nesijaustų nesmagiai, prašau tai traktuoti kaip užmokestį už vertingą medicininę konsultaciją aktualiais mano amžiaus personos sveikatos klausimais. Apsikeičiame adresais – gal likimas kada nors vėl suves, juolab kad Akmaral draugė – Kazachijos konsulo Lietuvoje žmona, gyvena ir dirba Vilniuje. Mažas pasaulis...

Taigi pradėjau rašyti apie laivą, baigiau apie KazachstanąJ ką padarysi, atostogos, rašau be apribojimų ir išankstinio plano ir labai tuo džiaugiuosi. Paskutiniais metais, ypač rašydama įvairius mokslo darbus, turėjau laikytis smulkmeniškų nežinia kieno sugalvotų taisyklių: taškas – didžioji raidė – brūkšnys – kabliataškis - vėl brūkšnys, tik pasvirasis... visa tai labai nusibodo.

Tai va, laivas netviska prabanga, bet ir nenudrengtas. Esu plaukiojusi bent 5 kruiziniais laivais, tai mačiau ir viena, ir kita. Vieni buvo ką tik iš statyklos, kiti – reto bjaurumo, numintais kilimais, nenusakomais spalvų deriniais ir nešvaros kvapu. Šis – tipiškai norvegiškas: modernus, švarus, gerai dekoruotas, valgomasis kiek puošnesnis, visur kitur – labai funkcionalu.

Kajutės – kaip kosminiai laivai, kur kiekvienas centimetras racionaliai panaudotas. Mūsų dvivietė kajutė penktame denyje yra apie 10 kvadratinių metrų, bet joje telpa viskas, ko reikia: du gultai, kurių vienas susilanksto į sofą (visai kaip senais gerais laikais, ar neJ), o kitas gali prisispausti prie sienos taip, kad atrodys kaip lentyna. Prie durų – kabykla lauko rūbams, priešingoje pusėje – dviejų durų rūbų spinta, veidrodis ir tualetinis stalelis su kėde. Tualetas kartu su dušu, bet apsisukti įmanoma.

Malonios šildomos grindys, spintelė tualeto reikmenims. Ant kajutės sienų – dvi lempos ir gražiai įrėminta šiaurietiško peizažo nuotrauka. Prie lovų – sieninės lempos skaitymui. Viskas po ranka, patogu, malonu akiai. Po gultais telpa lagaminai, per iliuminatorius matyti, kas darosi aplinkui.

Mano draugės kazachės sakė, kad jų kajutė be langų, užtai trečdaliu pigesnė. Matyt, yra visokių, priklausomai nuo kainos. Kalbant apie kainas, jos čia labai aukštos. Esu girdėjusi, kad Norvegija – brangi šalis, bet kad tokia brangi – neįsivaizdavau. Penkių minučių kelionė taksi kainuos jums apie 17 EUR, butelis eilinio stalo vyno – 40 EUR, arbatos/kavos puodelis, ir tas 5 eurai! Tiesa, arbatos ar kavos laive gali gauti ir nemokamai, bet prieš tai turi nusipirkti firminį laivo puodelį už 25 eurusJ) o jau jį gali bet kada prisipildyti nemokamos kavos ar arbatos.

Laive aptarnavimas malonus, daugiausia – mano amžiaus moterys, išskyrus padavėjas, kurios sukasi kaip bitės ir yra žymiai jaunesnės. Taigi tos brandesnio amžiaus moterys kalba mažiausiai keturiomis kalbomis ir, nors atrodo daug mačiusios per savo gyvenimą ir kiek pavargusios, atrodo motiniškai šiltos ir veikia raminamai.

Man prireikė popieriaus užrašams, laivo parduotuvėje jo nebuvo, tai paprašiau vienos jų patarimo. Ji nusileido į laivo registratūrą, ten neoficialiai gavo man visą aplanką. Vėliau su Hermanu bandėm nusipirkti elementarų sąsiuvinį, tai gavome tik kokioje trečioje kanceliarijos parduotuvėje. Gal niekas iš viso ranka šiais laikais neberašo? J

Per vakarienę kaip visada šnekėjomės su šalia sėdinčiu australu Mervu. Vienas pirmųjų jo klausimų buvo, ar važiuosime į ekskursiją RIB (angliškai tariama ar-ai-by). Aš išplėčiau akis, o pasirodo, tai trumpinys guminei pripučiamai valčiai (rubber inflatable boat) – nesu tokio gyvenime girdėjusi, o dar ištartas australietišku akcentuJ Todėl eilinį kartą mintyse pasijuokiau iš tų, kurie sakosi laisvai kalbą kokia nors svetima kalba. Ką apskritai reiškia kalbėti „laisvai“ – naudotis žodžio laisve?

Jei taip, tai sutinku, tačiau bet kokia užsienio kalba, kaip gerai ją bemokėtumei, visada bus pilna netikėtų povandeninių uolų ir pavojų, kaip ir mano minėtu atveju. Aišku, tai ne toks konfūzas, kaip nutiko mano draugei Aušrai, kuri įprastą anglišką atsisveikinimo frazę Keep in touch (palaikykim ryšį) vartojo kaip keep and touch (laikyk ir liesk/glostykJ

Tačiau šiandien per pietus Sue pagyrė mano anglų kalbą, sakydama, kad ji yra brilliant (nepainioti su brangakmeniais - tiesiog puiki ir tiekJ, tai kiek nusiraminau.

Tai va, grįžtant prie mūsų ekskursijos RIB, reikia pasakyti, kad ji neįvyko, nes labai lijo ir pūtė gūsingas vėjas, tai organizatoriai pabijojo sodinti mūsų kontingentą, kurio amžiaus vidurkis svyruoja apie 60 metų, į gumines pripučiamas valtis.Todėl Hermanas pasiūlė perkrikštyti ekskursiją į RIP (užrašas ant antkapių - rest in peace – ilsėkis ramybėjeJ) Pinigus pasiūlė grąžinti, o patiems geriau leistis į ekskursiją autobusu, ką mes ir padarėme, išskyrus tai, kad ekskursija taip pat buvo atšaukta, nes kažkodėl neatvažiavo nė vienas autobusas.

Beliko rinktis, ar sėdėti tris valandas nejudančiame laive, ar eiti į miestą per pliaupiantį lietų. Mes pasirinkome taksi variantą, nes net skėčio neturėjome, ir jau po kelių minučių (apie taksi įkainius jau rašiauJ) atsidūrėme Bodø miestelio (apie 44 000 gyventojų) centre, prekybos pasaže po stikliniu stogu, vadinamame Glasshuset (stiklo namas, kaip galėjot įtartiJ).

Kadangi buvo sekmadienio vidurdienis, nė viena parduotuvė, išskyrus spaudos kioską, nedirbo, tai nuėjom tiesiai į barą Bjørk (palyginkite: beržas (lt), birch (angl), berioza (rus), berk (olandų) – jaučiat, kur lenkiu – visi mes iš esmės giminėsJ) Barą labai rekomenduočiau: padavėjas – žavus blondinas, draugiškas, puikiai kalbantis angliškai. Interjeras – stilingas, modernus, vyrauja juodai-balti kontrastai.

Galėtumei pamanyti, kad atsidūrei kur nors Kopenhagos centre, o juk esame gerokai už poliarinio rato! Kai palyginu savo gimtosios Intos, kuri taip pat yra užpoliarėje, tik Rusijoje, maitinimo įstaigas su šia, išvados toli gražu ne pastarosios naudai (prisimenat, bičiuliai, vien ko pavadinimai verti Intoje – kavinė BarakudaJ), o jau interjerai – ką čia bepasakysi.

Ten laikas sustojo, o čia jis eina kaip visur Europoje. Taigi užsisakom šio to sušilti, bet mums besėdint atneša visą kalną ką tik iš krosnies ištrauktų bandelių, tai nutariam, kad kultūrinio pažinimo tikslais reikia paragauti ir jų. Kvapnios, minkštos, tokios, kokios ir turi būti ką tik iš krosnies ištrauktos bandelės, skleidžiančios cinamono, medaus ir dar nežinau ko kvapus, kai už lango pilka ir šalta – kas gali geriau sušildyti sušlapusį klajūną? Taigi, jei netyčia atsidursite Bodø, būtinai nueikit į Bjørk barąJ

Atgal grįžome pėsčiomis, nes lietus kiek aprimo, o mes norėjom pamatyti miestelį. Čia, kaip ir kituose mažuose Norvegijos miesteliuose, viskas, ko reikia normaliam gyvenimui – bankai, rūbų, batų, baldų ir kitokios parduotuvės, nekilnojamojo turto kontoros, tai įprasta ir normalu. Į akis krenta restoranų įvairovė – pirmiausiai prieiname tailandiečių, paskui – kinų ir japonų, italų, meksikiečių, jau nekalbant apie Mac Donald‘s. Kur Kėdainiuose galima paragauti, pvz., meksikietiško maisto?

Atspėjote, niekur. O čia panašaus dydžio užpoliarės miestelyje – prašau, rinkis, ko širdis geidžia. Parduotuvių vitrinos irgi skoningos, ne provincialios.

Toli mums dar iki Skandinavijos, deja. Visomis prasmėmis. Prieš skrisdami į Bergeną, keletą naktų nakvojome skandinaviškame viešbutyje Rygoje. Man pirmą kartą teko apsistoti Radisson SAS viešbutyje, na, galvoju, bent lygį pamatysiu. Ir iš tikro, aplinka skandinaviška, bet aptarnavimas – rytų europietiškas, šiuo konkrečiu atveju – latviškas.

Kadangi atvykome vėlai, apie 10 valandą vakaro, tai norėjom išgerti tik po taurę vyno, bet stabtelėjom kelias minutes prie restorano, o ne prie baro durų, tai buvom vos ne aprėkti, kad restoranas jau nedirba! Štai tau ir Radisson SAS Riga. Po to bare padavėjas buvo visai malonus, atnešė vyno, pajuokavo. Bet bendras įspūdis vis tiek liko šiaip sau.

Na, o čia, laive, visi paslaugūs ir malonūs. Ypatingas dėmesys higienai – kaskart grįžę iš miesto esam nupurškiami dezinfekuojančio skysčio (rankos, ne visas kūnas, nebijokit), ta pati procedūra kartojama ir prie įėjimo į valgomąjį, todėl visi įeina trindami rankas, lyg iš anksto džiaugdamiesi būsimu valgiu!

Pati gražiausia pasaulyje kelionė jūra

Tai ne mano, bičiuliai, teiginys (kaip galėčiau taip sakyti, neišbandžiusi visų pasaulio kelioniųJ), paėmiau jį iš oficialios Hurtigruten kompanijos brošiūros. Nežinau, ar tai gryna tiesa, bet kad gražu, tai tikrai. Suprantu, kad pasakiusi tai, iš tikrųjų nepasakiau nieko. Šiuo atveju tikrai geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtąkart išgirsti. „Kas gi ten taip gražu?“ – teisėtai paklausite jūs.

Ogi gražieji Norvegijos fiordai, tikriausiai ne kartą apie juos girdėjot, bet įtariu, kad, jei jus gatvėje sustabdytų Juras Jankevičius su savo klausimėliu, nelabai galėtumėt paaiškinti, kas tai yra. Tai štai, aiškinu: fiordai – tai ledynų veiklos padarinys. Prieš daugelį tūkstančių metų, ledynai, slinkdami pakrantės link, po savęs paliko gilius slėnius žemyninėje Norvegijos dalyje, o pakrantėse supylė galingus akmenų slenksčius, kurie neleidžia šaltiems gelmių vandenims patekti prie kranto.

Šilti paviršiniai vandenys, atvirkščiai, laisvai galėdavo patekti į pakrantę. Taip susidarė unikalus junginys: švelnus jūrinis klimatas, atšiaurios kalnų grandinės ir žemyno kultūra. Tai ir yra Norvegijos fiordai. Paprastai jie neužšąla ir žiemą.

Turizmą šiose vietovėse pradėjo XIXa. lašišų žvejybos ir alpinizmo entuziastai. Automobiliai ir kruiziniai laivai pasirodė žymiai vėliau. Pasakojama, kad Anglijos ir Olandijos karališkųjų šeimų nariai, taip pat ir Vokietijos kaizeris, buvo vieni pirmųjų, aplankiusių šias vietas. Ir dabar Geiranger–Molde apylinkėse gausu vasarnamių, priklaususių anglų lordams, kurie mėgdavo čia atostogauti, žvejodami lašišas krištolinio tyrumo upėse. Vėliau, matyt, jų entuziazmas išseko arba jie atrado dar įdomesnes vietas, taigi dabar tik vienas lordas Devenportas turi čia vasarnamį ir atvyksta vasaroti.

Laivyba fiorduose apskritai skaičiuoja tik antrą šimtmetį – iki 1893m. buvo manyta, kad plaukioti per žiemos tamsą ir audras yra pernelyg pavojinga. Kompasas ir laikrodis buvo vieninteliai instrumentai, padedantys orientuotis arktinėse Šiaurės jūros platybėse. Tuo metu buvo tik du jūriniai žemėlapiai ir 28 švyturiai į šiaurę nuo Trondheimo.

Tačiau vienai versliai kompanijai pavyko įtikinti vyriausybę, ir ši pasirašė 4 metų kontraktą kassavaitiniam reisui Trondheimas–Hammerfestas vasarą ir Trondheimas–Tromsė žiemą. Laivas sustodavo 9 tarpiniuose uostuose.

Tai pakeitė ištisų salų gyvenimą, prekybą, transportą. Iš esmės tai buvo komunikacijos revoliucija, suteikusi salų gyventojams ryšį su išoriniu pasauliu. Laiškai, kuriems anksčiau prireikdavo 3 savaičių vasarą ir 5 mėnesių žiemą, dabar buvo atgabenami pakrantės ekspresu per kelias dienas.

Nuo reguliariosios laivybos pradžios šiuose kraštuose nutekėjo daug vandens tiesiogine ir perkeltine prasme. Dabar čia apgyvendintos, nors ir ne per daug tankiai, vos ne visos Norvegijai priklausančios salos ir salelės, o jų čia tūkstančiai. Kai kurios jų sujungtos grakščiais tiltais, bet dauguma iš esmės priklauso nuo vandens transporto: tarp jų kursuoja keltai, įvairios motorinės, burinės ir kitokios valtys (prisimenate RIBJ).

Vienos ekskursijos metu gidė pasakojo keletą atsitikimų, susijusių su keltais, tai savotiškas modernus Norvegijos salų folkloras (angl. ferry – keltas, fairy-tale – pasaka, taigi galima sakyti, kad egzistuoja „ferry-tales“)...

Vienas jos pažįstamas labai skubėjo į darbą kitoje saloje ir matė, kad vėluoja į keltą. Paskubomis palikęs mašiną pakrantėje, žmogus šoko į judantį kiek nuo kranto nutolusį keltą, ir tik po to suprato, kad keltas ne tolo, o artėjo prie kranto! Kitą kartą tas pats pažįstamas, po darbo dienos keltu grįždamas namo, taip įsišnekėjo prie alaus tarės su draugu, kad pamiršo kelte savo… automobilį, kurį turėjo atsiimti vėlai vakareJ.

Taigi norvegai turėtų būti dėkingi drąsiems jūrininkams, kurie neleido jiems prarasti ryšio su išoriniu pasauliu. Tačiau ne mažiau dėkingi turėtų jaustis ir šiltiems Golfo srovės vandenims. Tik jų dėka Norvegijoje gali gyventi 4,5 mln. žmonių. Jei ne Golfo srovė, Norvegijos pakrantė būtų panaši į Grenlandiją, Labradorą ar Arkties Kanadą – neišsivysčiusi ir retai apgyvendinta. Fiordai būtų keletą mėnesių žiemą užkimšti ledais.

Kas gi ta nuostabi srovė, iš esmės keičianti Norvegijos vakarinės pakrantės ir visos šalies gyvenimą? Užgimusi prie ekvatoriaus Karibų jūros rajone, plukdydama savo šiltus vandenis pro Meksikos įlanką ir pietų Floridą, ji išplatėja iki 100 km, kas sekundę išmesdama į Atlanto vandenyną 25 mln kubinių metrų šilto vandens.

Dalis jos nusuka šiaurinės Britanijos link, o 4 mln kubinių metrų vandens per sekundę (o kad taip būtų Baltijos jūrojeJ) skalauja visą vakarinę Norvegijos pakrantę. Ji „užsuka“ ir į fiordus, dėl to uostai iki pat Murmansko neužšąla ištisus metus.

Taigi, norvegai juokauja, kad kasryt jie padėkoja Golfo srovei. Aš pridurčiau, kad jie turėtų tuo pačiu padėkoti dar ir Naftos ir visokių kitokių išteklių dievui, be kurio pagalbos Norvegijos gyvenimas irgi būtų iš esmės kitoks.

Dar vienas neatsiejamas Norvegijos fiordų atributas – troliai. Šie maži barzdoti padarėliai gyvena miškingose vietovėse, turi po 4 pirštus ir yra iš esmės nepiktybiški, nebent juos tyčia užerzintumėt. Tada jie gali iškrėsti visokių šunybių. Bet jei saulės spindulys paliečia trolį, šis virsta akmeniu. Todėl Norvegijos pakrantėse tiek daug akmenų!

Visa tai sužinojom iš mano jau anksčiau minėtos gidės pasakojimų – iš pažiūros visai mergaičiukė palaidais smėlio spalvos plaukais, įsispyrusi į gumines per pirštą mūvimas šlepetes, visai nepanaši į rimtą tetą – ekskursijos gidę, tačiau labai linksma, protinga ir iškalbinga. Išplėtė akis, išgirdusi mano tautybę, sakė, nėra gyvo lietuvio mačiusiJ Pripasakojo mums visokių linksmų istorijų apie norvegų gyvenimo būdą, papročius, apie savo nuotykius su turistais.

Ji irgi „laisvai“ kalba angliškai, tačiau ir jai pasitaiko visokių kuriozų. Pavyzdžiui, kartą, norėdama pakviesti turistus kažko užkąsti (Let‘s have a bite), ji išvertė šią frazę pažodžiui iš norvegų kalbos (Let‘s bite something – įkąskime kam norsJ) ir tik iš nustebusių turistų veidų suprato, kad kažkas čia ne taip. Na štai, ir mums jau laikas kažką perkąsti (pabandykit tai išversti į anglųJ)!

Šaltinis ETAPLIUS